Mano laikas jau toks,
kad, ankstesnį sudėjus į Dievą,
jau tik nuosėdos drumzlinos liko.
Nepavydžiu tau, dangiškas tėve,
ir ne joks tai stebuklas, kad tu – amžinasis.
Iš kiekvieno į duoklę po žiupsnį, po gurkšnį,
o juolab, jei po tiek,
kiek gavai iš manęs,
greit nudingsta prasmė
amžinybe stebėtis.
Nuosėdos drumzlinos liko ir... tik,
net nevertos skatiko,
bet užtat,
tėve mūsų,
kurs esi danguje,
nemanau, kad ir aš,
sėkmei pavykus,
negebėčiau amžinas būti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-06-04 14:10:26
Tik išrinktieji gali būti amžini...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-06-02 23:38:49
Kiek gavai iš manęs... Tikriausiai tame ir esmė.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-06-02 21:54:56
Gražus monologas-pašnekesys. Šiek tiek saviironijos (čia ji kyšteli per tą sėkmei pavykus), bet kiekviename juokelyje yra tiesos. Rimtos.
O gal ir tos saviironijos nėra, tik nuovargis, liūdesys, tuštumos ir pilnatvės svarstymas.
Prasmingas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-06-02 21:40:08
Manau, jog sugebėtumėte amžinu būti, bet to neužtenka. Reikia, kad tam pritartų visas pasaulis. Šiuo atveju, ko gero yra svarbesnė visų nuomonė ir pripažinimas, o ne amžinumas.
Kol nepripažintas menininkas, būna eilinis žmogus, o po pripažinimo už menkniekį moka tūkstančius.
Skaičiau vienoje knygoje: "1961 m. gegužės mėn. italų menininkas Pjetras Manzonis sudėjo savo išmatas į 90 sunumeruotų konservų skardinių, kiekvienoje skardinėje buvo po 30 gramų išmatų. Ant skardinių keturiomis kalbomis užrašė: “100% natūralus menininko šūdas“ ir pardavė už kainą panašią kaip aukso".