Mano laikas jau toks, 
kad, ankstesnį sudėjus į Dievą, 
jau tik nuosėdos drumzlinos liko.

Nepavydžiu tau, dangiškas tėve, 
ir ne joks tai stebuklas, kad tu – amžinasis. 
Iš kiekvieno į duoklę po žiupsnį, po gurkšnį, 
o juolab, jei po tiek, 
kiek gavai iš manęs, 
greit nudingsta prasmė 
amžinybe stebėtis.

Nuosėdos drumzlinos liko ir... tik, 
net nevertos skatiko, 
bet užtat, tėve mūsų, 
kurs esi danguje,
nemanau, kad ir aš, 
sėkmei pavykus, 
negebėčiau amžinas būti.