Lietus nulijo,
o naktis vėsi
į Vilniaus rytą tirpsta.
Seni peizažai miesto kaip ir vakar
gerai pažįstami ir vaikšto po akis.
Ir vis dėlto rašau eilėraštį,
lyg dar nebūčiau bartas –
nurimk, esą,
tai jau pažįstama, apkartę jau.
Net jeigu būtų parakas,
Ir jo, sušlapusio, nebeiššausi.
O aš?
Oratoriau, pritilk savo tiesa,
užgriuvusia kaip akmeniu.
Poeziją girdėjau Vilniaus lietuje,
pažįstu ją atėjusiu pavasariu,
Ji jau ir žodyje, kurį sakau,
nes su medum ant lūpų,
nes jau koriais – į avilį.
Nepatikiu tokia tiesa,
kad tai nuvalkiota, niekinga, kad nereikia.
O gal aš jau, žmogau, save išvaikščiojau?
gal nuo tavęs ir nuo kitų, žmogau, toli?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-04-22 12:57:18
Ir vis dėlto rašau eilėraštį… Peizažai matyti, parakas su klaustuku, o vis tiek.
Ta mintis pagrindinė. Toliau (antras segmentas) tik papildo mintį girdėjau, pažįstu, ji, toji Poezija, susinešta į avilį.
Ir pabaiga, rodės, papildo pradžią. Bet paklaidino retorinė gaida: nuo tavęs ir nuo kitų, žmogau, toli – taip, bet kur esama, save išvaikščiojus? Kosmose? Galbūt. Su visu užvaikščiotu turtu.
O aš? > Tai aš? Taip nuosekliau išeitų iš pradžios.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-04-22 10:13:08
Poeziją girdėjau Vilniaus lietuje,
pažįstu ją atėjusiu pavasariu,
Ji jau ir žodyje, kurį sakau,
nes su medum ant lūpų,
nes jau koriais – į avilį .
labai gražu...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-04-22 09:32:58
Jei gimsta tokios mintys, matyt, savęs dar neišvaikščiojote.