Lietus nulijo, 
o naktis vėsi 
į Vilniaus rytą tirpsta. 
Seni peizažai miesto kaip ir vakar 
gerai pažįstami ir vaikšto po akis. 
Ir vis dėlto rašau eilėraštį, 
lyg dar nebūčiau bartas – 
nurimk, esą, 
tai jau pažįstama, apkartę jau. 
Net jeigu būtų parakas, 
Ir jo, sušlapusio, nebeiššausi. 

O aš? 
Oratoriau, pritilk savo tiesa, 
užgriuvusia kaip akmeniu.  
Poeziją girdėjau Vilniaus lietuje, 
pažįstu ją atėjusiu pavasariu, 
Ji jau ir žodyje, kurį sakau, 
nes su medum ant lūpų, 
nes jau koriais – į avilį. 

Nepatikiu tokia tiesa, 
kad tai nuvalkiota, niekinga, kad nereikia. 
O gal aš jau, žmogau, save išvaikščiojau? 
gal nuo tavęs ir nuo kitų, žmogau, toli?