Pavargom, Stasy,
Jau pavargom.
Ir saulė  leidžiasi už debesų.
Gražus pavasaris po  žemę vaikšto.
Atrodytų, dainuok, brolau,
Visus paukščius užantyje
Nuo jo dangaus surinkęs,
Padūk dar, nespėliodamas,
Kokia lemtis pažvelgs
Galbūt net ne rytoj,
O dargi šiandien į akis.
O atmintis? Ji kaip dangus
Surankioja ir supresuoja buvusius metus
Ir jubiliejine sukaktimi
Kaip akmeniu užspaudžia.
Jei lauki, Stasy, kad smagaus kažką
Tarp šių eilučių šia  proga  įterpčiau –
Pakelk  stikliuką, negailėdamas savęs,
Kad šitiek metų supresavo praeitis
Ir jokio atlygio už juos nemoka.