***** 70 *****
Pavargom, Stasy,
Jau pavargom.
Ir saulė leidžiasi už debesų.
Gražus pavasaris po žemę vaikšto.
Atrodytų, dainuok, brolau,
Visus paukščius užantyje
Nuo jo dangaus surinkęs,
Padūk dar, nespėliodamas,
Kokia lemtis pažvelgs
Galbūt net ne rytoj,
O dargi šiandien į akis.
O atmintis? Ji kaip dangus
Surankioja ir supresuoja buvusius metus
Ir jubiliejine sukaktimi
Kaip akmeniu užspaudžia.
Jei lauki, Stasy, kad smagaus kažką
Tarp šių eilučių šia proga įterpčiau –
Pakelk stikliuką, negailėdamas savęs,
Kad šitiek metų supresavo praeitis
Ir jokio atlygio už juos nemoka.