Vis moko, moko
Ir eilėraštį rašyti moko
Lyg kam kitam skaudėtų už mane.
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos
Labiau negu akmens.
Nuleidęs galvą,
Nueinu nelyg nematęs,
O akmenys jau iš po kojų į akis man kalba – – –
Tik neskubėk, tik atsargiau,
Ne akmenys kalti,
Kai žmogui sopa.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-11 09:22:30
Ne akmenys kalti...kaip teisinga
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-03-11 04:17:11
Miela Pelėda, kaip smagu patarinėti, kai prieš nosį viskas parašyta :) :)...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-03-10 23:43:37
Būna, kad net ir akmeniui sopa... :(
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-03-10 23:42:22
Pabaiga viską pasako
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-10 21:31:54
Žinote, ką padarysi, kad Dievas sutvėrė tokį žmogų, kuris bet kuriuo atveju nori padėti kitam žmogui, reikia ar nereikia. Tas padėjimas yra toks: aplinkiniams duoti nieko nekainuojančius patarimus, kuriais jis pats niekada nepasinaudotų. Ne, tai daroma ne iš blogos valios, bet paprasčiausai, kad kažkuo užpildyti susidariusią pauzę pokalbio metu. Duoti vertingą patarimą galima tik įlindus į to žmogaus marškinius. Kur girdėjote, kad kas nors landžiotų į svetimus rūbus? Todėl niekada neklausau kitų patarimų, nors ir mėgstu patarti. O, kaip tada jaučiuosi - lyg gerą darbą atlikusi!