Vis moko, moko
Ir eilėraštį rašyti moko
Lyg kam kitam skaudėtų už mane.
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos
Labiau negu akmens.
 
Nuleidęs galvą,
Nueinu nelyg nematęs,
O akmenys  jau iš po kojų į akis man kalba – – –
Tik neskubėk, tik atsargiau,
Ne akmenys kalti,
Kai žmogui sopa.