Kodėl tarp žmonių nėra žmogaus?
O vasaris vasarai ne brolis,
tik bendravardis , bet vasaros žiemą ir pasigendame

Skaitau Nijoleną.
Su tuo, kas namuose, kalbama atviriausiai. Namai gyvi, jie kalba. Kaip šaknys kalba su medžio vainiku, bet reikia įsišaknyti, kitaip liksi vienas, išėjęs.
Ak ta vieneto smailė!
Puikybė jos debesis aria.
 
Tai ne nutartis, ne priekaištas, ne pasmerkimas, pyktis – tai išsakymas, išsisakymas, atsivėrimas, atvėrimas, žaidimas atviromis kortomis. Tikint žmogum, paliekant jam teisę būti savim, bet kuriuo atveju. Namams ne vis tiek, namams skauda.
Pats save apgavai.
Žinojai? Apgavai? Apsigavai?
Namai tiki, kad ir tau ne paslaptis, jog tuščiažiedis yra vienišo, bešaknio žydėjimas.
Kaip žydėsi jausmų neišskleidęs?
Ne tuos pasirinkai
Ką bešildei glėby –
Tiktai angys...
Tiks šilkai sąvartynui
Nes tik namų būtis, nors paprasta, bet tikra, patikima, priimanti, duodanti,  pasirengusi atverti žmogiškosios paskirties paslaptį, bent sapnuose kviečianti priimti tiesiamą ranką, nenuvilti, kaip kažkada kažkas nenuvylė, davęs gyvybę tau
Šitą gyvastį ėmęs, bet sulaikęs, kitam nepaduodantis,
Suturėjai visam.
Nubudęs pajausi, išgirsi, negalėsi neišgirsti namų dvasios balsą
Šnypščia malkos it protėvių prakeiksmas
Tarp žmonių nėr žmogaus?
Meiliai glostai ar šunį, ar katę.
Tuštuma, amžina tuštuma,
Iš turtuolio padaranti vargšą
Ak ta vieneto smailė bešaknė, tuščiažiedė puikybė, apgavus save.

Tarp žmonių nėr žmogaus? Būna. Bet čia tuštuma dėl puikybės.
Nusiskriaudusiojo būstas.