Ak ta vieneto smailė!
Puikybė jos debesis aria.
Šaknys laukia šakų.
Kaip žydėsi jausmų neišskleidęs?
Pats save apgavai,
Jeigu vasaros ieškai vasary.
Ką bešildei glėby —
Tiktai angys, tik šnypščiančios angys prie veido.
Tiks šilkai sąvartynui,
Nes tu atmintį gyvą marinantis,
Ką bereiškia šešėliai
Bevardėj nežiūrimoj nuotraukoj?
O takais į sapnus
Atsirango, atšliaužia žolynai,
Kai tu netiesi rankos
Šitą gyvastį ėmęs, bet sulaikęs, kitam nepaduodantis.
Suturėjai visam.
Šnypščia malkos it protėvių prakeiksmas,
Nes jų vargas, jų lūkesčiai
Vėlinių sutemoj vartosi.
Tarp žmonių nėr žmogaus?
Meiliai glostai ar šunį, ar katę.
Tuštuma, amžina tuštuma,
Iš turtuolio padaranti vargšą.