Išties sakau,
kad nežinau,
kuomet tikresnis sau –
su kūnu ar be jo?
Išaugau truputį ne taip,
kuomet gyvenimus per raidę moko.
Peizažai lopiniais
kaip smėlio dėžės atskiri;
jose man būti niekuomet neteko.
Čia pat, po kojomis, truputį pasikapsčius –
smėlynai amžini.
Visur – po rugio, grikio šaknimis...
ir atviri, kaip sviestas duonai tepti.
Žalia pušis miškais kaip vandenynu plaukia
ir sodžiai, pamatais parimę,
gyvenimus it būžiukus (kankorėžius pušies)
margi geniai lukštena
Ir Šklėriai ten,
auksinis mano veršis,
iš kur paauksinti sapnai
lig šiolei nenuslūgsta.
Dabar aukšti kalnai čia auga.
Visi keliai – tiktai per juos,
Visi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Šilagėlė
Sukurta: 2016-02-24 23:50:31
Labai gražiai ir vaizdingai aprašyta autoriaus gimtinė - Šklėriai. Juose ir aukso veršis, ir paauksinti sapnai, ir visi kalnai, visi keliai tiktai per juos.
Žaviuosi Jūsų kūryba.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-02-24 23:19:30
Labai ilgesingai ir su meile apie Šklėrius.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-24 18:21:45
Kodėl tiktai Šklėriai yra Jūsų auksinis veršis, kodėl ne Lietuva visa su jos piliakalniais, ežerais ir miškais?
Jūs teisus:
Dabar aukšti kalnai čia auga.
Visi keliai – tiktai per juos,
Visi.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-24 11:13:43
Turinys pažįstamas iš įvairių įrašų.
Galima ilgai vedžioti proza, galima išreikšti eilėraščiu.
Esmė pasakyta ir šiame, ir praeitame (apie Trispalvę).