Išties sakau,
kad  nežinau,
kuomet tikresnis sau –
su kūnu ar be jo?
 
Išaugau truputį ne taip,
kuomet gyvenimus per raidę moko.
Peizažai lopiniais
kaip smėlio dėžės atskiri;
jose man būti niekuomet neteko.
Čia pat, po kojomis, truputį pasikapsčius –
smėlynai amžini.
Visur  – po rugio, grikio šaknimis...
ir atviri, kaip sviestas duonai tepti.  
Žalia pušis miškais kaip vandenynu plaukia
ir sodžiai, pamatais parimę,
gyvenimus it būžiukus (kankorėžius pušies)
margi geniai lukštena
 
Ir Šklėriai ten,
auksinis mano veršis,
iš kur paauksinti sapnai
lig šiolei nenuslūgsta.
 
Dabar aukšti kalnai čia auga.
Visi  keliai – tiktai per juos,
Visi.