Per  šituos kalnus –
                       perlipsiu,
taip  pat ir tuos, kurie už jų.
Sustosiu kaip akmuo,
apaugęs kerpėmis ir samana,
pakilęs  truputį aukščiau – į Jubiliejinius,
į šimtmetį Trispalvės!
Na, o  paskui?
Gal dar kažkiek aukščiau,
kad kelias krentančiam ilgiau prailgtų,
tiesiog į būtį, iš kurios kadaise pakilau,
kai ir lopšys dar – tuščias.
 
Žinau, Trispalve,
kaip nelengva šitokį iškęsti.
Argi svarbu, kad be dantų,
jei rankose dar šaukštas, o burna
jam žiojasi kaip giesmei?
 
Geriau be stogo, dūmų, skarmalų,
o duona kasdienine,
būk!