Mūsų žodžiai ilgainiui pavirto į paprastą oro virpėjimą,
Mūsų kalbos įgijo daugybę prasmių.
Bendrumos pamatai — ne uola, o bepustomas smėlis.
Tau, gentaini, tas pats — emigruoju, žudausi, rėkiu...
Ne erdvėj praraja — priešo pleištas į budinčią sąmonę.
Kaip išmokys mylėt ne aukoję — pardavę save?
Upės pykčio, tulžies neapykanta sergančius lavina,
Kaip kaimynas ir brolis turėtų viens kito nekęst.
Ruopščias tautą valdyt savo gerbūviu būtį aprėžę,
Už tvorų ežerai — apatiniuos prasčiokai išneš?
Ar suprasim kada, kur šakojasi šaknys, kur — vėžės?
Ar sudėsim kada į žodžius ne skirtingas — vieningas prasmes?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2016-02-19 15:21:09
Sužavėjo nuo pirmosios eilutės. Skoningos metaforos, derančios su prailgintais sakiniais. Mintis itin prasminga, kviečianti pamąstyti apie šių dienų vertybes.
Bravo.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-02-19 14:05:51
Klausimas yra, o kaip rasti atsakymą?...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-02-19 12:28:10
Prasminga ir stipru.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-02-19 07:35:32
Nuostabi eilutė: „Kaip išmokys mylėt ne aukoję – pardavę save?"