Prarajos
Mūsų žodžiai ilgainiui pavirto į paprastą oro virpėjimą,
Mūsų kalbos įgijo daugybę prasmių.
Bendrumos pamatai — ne uola, o bepustomas smėlis.
Tau, gentaini, tas pats — emigruoju, žudausi, rėkiu...
Ne erdvėj praraja — priešo pleištas į budinčią sąmonę.
Kaip išmokys mylėt ne aukoję — pardavę save?
Upės pykčio, tulžies neapykanta sergančius lavina,
Kaip kaimynas ir brolis turėtų viens kito nekęst.
Ruopščias tautą valdyt savo gerbūviu būtį aprėžę,
Už tvorų ežerai — apatiniuos prasčiokai išneš?
Ar suprasim kada, kur šakojasi šaknys, kur — vėžės?
Ar sudėsim kada į žodžius ne skirtingas — vieningas prasmes?