Atriekus debesį nuo horizonto
Patvinsta brėkšmo rausvo juosta.
It pusryčiams ant duonos serbentinis džemas
Prašiepia dar papurusias nuo miego lūpas.
Rąžaisi, žiovauji — prasideda diena.
Lipi lyg į atriedėjusį vagoną,
Kuris parveš į šį pradinį guolio tašką vakare.
Tai nusizulino iki bespavės beformybės.
Tikiesi grįžt?
Nepažadėk. Juk nežinai.
Serbentų džemo lašas vakaro gaisuos...
Ak, ta gaivi būties saldybė!
Užglaistoma tirštėjančia baugia tamsa,
Pritvinkusia fantasmagoriškų sapnų.
Laižai, laižai, kol apcukrėja juslės,
Kol paralelinio pasaulio stotyje garsiaklabis išrėkia:
Atvykom, išlipam, keleivi!
O tu minutę dar gaišuoji vietoj —
Neapsisprendi, kuo atgimsi.
Žuvim? Ropliu? Paukščiu? Žmogum?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-01-20 13:43:23
Galvoju, kokių serbentų džemas – juodųjų, raudonųjų? Paminėta gaivi būties saldybė, bet kad šalia ir tamsesnis ruožas vakaro gaisuos.
Kaip po tuos spalvotus drebučius ir duodiesi kasdienybės traukiniais. Čia išsišiepęs, išleidęs apsalusį liežuvį, čia sutraukta žiauna.
Kur nukeliausi, kuo išlipsi? Traukiniais važinėja visokie pavidalai, kasdien galima būti kuriuo nors ar keliais iš jų.
Tarsi du (paprastasis ir paralelinis) lygmenys, o iš tikrųjų tai vienas ir tas pats, tik vadinamajame paraleliniame daugiau signalinių ženklų (kurie, deja, žmogaus smegeninės nepasiekia, jis iriasi apgraibom, vedamas juslių, nuojautų, alkio).