Atriekus debesį nuo horizonto
Patvinsta brėkšmo rausvo juosta.
It pusryčiams ant duonos serbentinis džemas
Prašiepia dar papurusias nuo miego lūpas.
Rąžaisi, žiovauji — prasideda diena.
Lipi lyg į atriedėjusį vagoną,
Kuris parveš į šį pradinį guolio tašką vakare.
Tai nusizulino iki bespavės beformybės.
Tikiesi grįžt?
Nepažadėk. Juk nežinai.
Serbentų džemo lašas vakaro gaisuos...
Ak, ta gaivi būties saldybė!
Užglaistoma tirštėjančia baugia tamsa,
Pritvinkusia fantasmagoriškų sapnų.
Laižai, laižai, kol apcukrėja juslės,
Kol paralelinio pasaulio stotyje garsiaklabis išrėkia:
Atvykom, išlipam, keleivi! 
O tu minutę dar gaišuoji vietoj —
Neapsisprendi, kuo atgimsi.
Žuvim? Ropliu? Paukščiu? Žmogum?