Mūsų rytdienai nereikia nieko.
Mes esam čia, sako, jog to ir gana.
Gal nepasiliksim, gal išeisim jau rytoj,
Bet likimas, gaila, neklausia,
Ar prie deserto dar reiks kavos.
Duotos akimirkos, o ne metai laimės.
Akis turim, tad galim matyti tiesą
Ir spjauti jai pačiai į akis.
Savo žmogiškumu mes griaunam šventuosius miestus,
O pykstam ant dangaus,
Kam saulėtą dieną pasiuntė lietų.
Metame iš užančių akmenis į priešus,
Naudojamės akimirkomis,
Nes bijome prarasti progas,
Kurios išaušo.