Matau, kaip paukščiai skraido
Virš tekančios upės,
Einu sau be rūpesčių.
Tirpsta pamažu ryto rūkas...
Ruduo jau gamtą paženklino.
Gluosnio šakos nusviro į upę.
Vanduo skalauja jas nuo pavasario.
Skaisti jo siela turbūt mėgsta švarą.
Ir tyliai jo lapai
Apie liūdesį šnara.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2015-12-16 06:50:47
Vis artimesnė darosi Jūsų poezija.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2015-12-16 00:23:11
Galiu tiktai pritarti moderatoriui Pakeleiviui.
Bet... manau, kad nupieštas vaizdas reiškia šiek tiek daugiau. Gluosnis, rūkas yra mūsų kasdienybė. Tačiau mes, užuot ramiai sėdėję be rūpesčių, privalome pakilti, kaip tie skraidantys paukščiai, virš kasdienybės ir judėti pirmyn, kaip ta tekanti upė. Taip mes galėtume atskleisti savo esmę.