Skurdybė ir Turtas —
ne bekalbio daiktiško pasaulio matmenys.
Ši tavo išmintis man patinka.
Išdidžioji Vienatvė —
dievų skirtis,
mūsų maldos —
troškimų aidai,
nulemtų amžinajame tarpe:
vienintelį sykį
esu visada dabar ir čia,
nors amžinybė — dieviška visuotinybė,
išsipildžiusi pilnatvė sustabarėjusiame Ženkle:
nei džiaugsmo, nei liūdesio
už juslinio individualumo.
Dievai nemiršta —
jie numarinami,
vis kaskart atrandant naują vardą ir veidą.
Skurdybė prigauna Turtą.
Sueityje gimsta dvasia,
kurios nieks nemyli,
o ji myli visus.
Neišvaizdi, benamė ieškotoja, basa,
neturinti namų,
gulinti ant plikos žemės po atviru dangumi,
gatvėse prie namų slenksčio,
laukianti,
kol mes atversime savos širdies lobius,
būdami mirtingi ir tuo turtingesni už dievus,
skurstantys nepasotinamame geisme
tapti dvasia — ne čia ir dabar,
o Anapus liepsnojančios gyvasties.
Turtas, nešantis ant rankų Skurdybę,
o galbūt atvirkščiai —
mirtingojo ribos,
o užgimusi dvasia —
siekis pagimdyti tai, kas gražu,
nors gražu —
ne daiktiško pasaulio matmuo,
kaip ir liepsnojanti gyvybė —
nei skurdi, nei turtinga,
užgesusi įgauna dvasinį lygmenį...
ne Anapus, o šiapus.
*Diotima — graikų kalba „pagerbta Dzeuso“ — Platono „Puotos“ herojė
Ražas
2015-11-13 14:30:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2015-11-14 14:58:46
Na va, proga pasakambinti kleboniškomis. Kad ir už mirtingumą.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-11-14 12:06:16
„Dialogų“ stiliumi ir prasideda...
Ten, Puotoje, Diotima išvedė, kad visa ko pagrindas Erotas, iš jo eina trauka į grynąjį grožį, protas, troškimas gimdyti kūnu ir siela, siekti nuo kūno laisvos meilės dvasioje. (Kiek sugebu atsiminti).
Čia, jei supratau kryptį, ta amžinoji trauka (siekis pagimdyti tai, kas gražu) kontempliuojama per turtą ir skurdybę.
Įdomus turtingumo supratimas: turtingesni už dievus, nes mirtingi (nes neturim Vienatvės kaip dievai? Turim širdies lobius? Čia ir dabar galim (pa)tirti net ir jusliniu pagrindu, dar ieškoti, eiti į dvasią?
Juk tai to paties Eroto keliai... Platonas ir Ražas susitinka amžinybėje.
Įdomus visuotinybės apibūdinimas (nors amžinybė — dieviška visuotinybė, / išsipildžiusi pilnatvė sustabarėjusiame Ženkle: / nei džiaugsmo, nei liūdesio / už juslinio individualumo). Sutinku, galbūt nujaučiu ir sustabarėjusį Ženklą, bet į jį visgi traukia įsiskverti giliau. Suvokimas slysta.
Viskas – skurdimas nepasotinamame geisme / tapti dvasia.
Išvestos mirtingojo ribos, nedaiktiškas siekis.
Rišlu ir nuoseklu. O platesnei diskusijai reikėtų pasiruošti, nes ir Platonas rašė turbūt ne vieną dieną.