Skurdybė ir Turtas —
ne bekalbio daiktiško pasaulio matmenys.
Ši tavo išmintis man patinka.
 
Išdidžioji Vienatvė —
dievų skirtis,
mūsų maldos —
troškimų aidai,
nulemtų amžinajame tarpe:
vienintelį sykį
esu visada dabar ir čia,
nors amžinybė — dieviška visuotinybė,
išsipildžiusi pilnatvė sustabarėjusiame Ženkle:
nei džiaugsmo, nei liūdesio
už juslinio individualumo.
 
Dievai nemiršta —
jie numarinami,
vis kaskart atrandant naują vardą ir veidą.
 
Skurdybė prigauna Turtą.
Sueityje gimsta dvasia,
kurios nieks nemyli,
o ji myli visus.
 
Neišvaizdi, benamė ieškotoja, basa,
neturinti namų,
gulinti ant plikos žemės po atviru dangumi,
gatvėse prie namų slenksčio,
laukianti,
kol mes atversime savos širdies lobius,
būdami mirtingi ir tuo turtingesni už dievus,
skurstantys nepasotinamame geisme
tapti dvasia — ne čia ir dabar,
o Anapus liepsnojančios gyvasties.
 
Turtas, nešantis ant rankų Skurdybę,
o galbūt atvirkščiai —
mirtingojo ribos,
o užgimusi dvasia —
siekis pagimdyti tai, kas gražu,
nors gražu —
ne daiktiško pasaulio matmuo,
kaip ir liepsnojanti gyvybė —
nei skurdi, nei turtinga,
užgesusi įgauna dvasinį lygmenį...
ne Anapus, o šiapus.
 
*Diotima — graikų kalba „pagerbta Dzeuso“ — Platono „Puotos“ herojė