Santrauka:
Iš ciklo „išbraukti bendru sprendimu"
Ant rankų
Žemės
neužkelsiu,
Tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta
ir liūdesį sklendena iš akių.
Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo
ir dabar,
prigludus savyje,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus širdyje.
Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo nuo Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
Pradėti
vėl
gyvybę
kurti
iš pradžių?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-10-06 19:19:23
Ačiū, už nuomonę apie mano "ATODŪSĮ". Greit po Jūsų šio ketvirtuko, juos perskaičiau, bet atsiliepti pabijojau. Čia daug yra , ką aš puikiai suprantu, tačiau daug - ko nesuprantu. Dabar sugrįžęs atgal ir vėl jaučiuosi ne kaip, nes atrodo ,kad komentuodamas ne lyg kapstyčiausi Jūsų širdgeloje ar kaip. Nors suprantu, kad tai, kas paviešinta, bent iš dalies priklauso ir man.
Aš iš čia nemažai pasiimu sau.. Nepykite, kad posmai sutrumpėjo..
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2006-10-06 16:56:54
...gaila senosios kultūros...jeigu viskas iš... pradžių...katastrofų virtinė.?..ai.ai - mes nieko nežinom...
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2006-10-06 12:16:20
puiku...