Ant rankų
            Žemės  
                      neužkelsiu,
Tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta  
ir liūdesį sklendena iš akių.

Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo  
                          ir dabar,
prigludus savyje,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus širdyje.

Gal ten, širdin,
                       ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo nuo Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
Pradėti
        vėl
            gyvybę
                      kurti
                              iš pradžių?