XLII 

Gal menate kas – 
prasitaręs esu 
apie raštus iš kelionių po kosmosą, 
paviliojusių dvasią. 
Dabar jie prie raidės trumpam palikti. 
Visos pasakos baigiasi, 
kai juos atsivertęs skaitau mintimis, 
o legendų ar mitų nebūna. 

Jais kalbėsiu dar, 
dėsiu į burną 
ir prašysiu tikėti 
įvairove būties visokiausia. 

Šitie raštai į žodį netartą panašūs. 
Nežinai, kaip atrodys ir kiek jų turi, 
bet atsiveria lūpos, 
keistai sunerimsta liežuvis 
ir žodis po žodžio, 
o kartais tiesiog kaip lava,  
kalėjimais į laisvę, į būtį kitokią išeina, 
pasigražina jais žmogus ir gamta, 
o eilėraščiai irgi 
kaip kupeta šieną 
savyje sutalpina. 

Gal stebiesi, 
iš kur prisirinkę jų tiek? 
Bent jau aš – niekuomet. 
Jeigu dvasioje ranką netyčia dedu ant krūtinės, 
būna, aikteli angelas tiesiai į sielą 
iš raštų, jų raidžių, iš sakinių, 
ir žinau,  kiek ko daug savyje išnešiojęs 
iki Prano (Pranucio), 
iki Šklėrių sodžiaus ir jų Karlonų, 
kiek dar išnešioti reikės. 

Vėjas pučia į veidą – šliaužiu. 
Saulė šviečia į veidą – šliaužiu. 
Jau nereikia margesnio pasaulio, 
kurį sau ant delno turiu, 
bet „nereikia“ – nebūna, 
būna taip, kaip yra. 

Seniai jau nulijo tie lietūs, 
kai atrodė svarbu sužinoti, 
nuo kada ir iš kur prasidėjęs esu. 
Kai atėjęs žaltys 
ant krūtinės šaltai susirango, 
dvasios knygą atvertęs 
jo kariaunoj save surandu. 
Jis gi skaitinį tyliai paskaito, 
kaip gyvenęs kadais žmogumi. 

Man lengviau patikėti, 
kad abu atsiradę iš nieko, 
atsiranda tuoj pat, 
kaip Dievo žodžiu prisakyta. 

Bet guli knyga dar beveik neskaityta, 
kaip ašigaliuos žiemos įšalę. 
Negi lauksiu, kol šitaip prašliaušiu, 
neužkliudęs jos savo dalia?