77 (negi lauksiu, kol šitaip prašliaušiu?)
XLII
Gal menate kas –
prasitaręs esu
apie raštus iš kelionių po kosmosą,
paviliojusių dvasią.
Dabar jie prie raidės trumpam palikti.
Visos pasakos baigiasi,
kai juos atsivertęs skaitau mintimis,
o legendų ar mitų nebūna.
Jais kalbėsiu dar,
dėsiu į burną
ir prašysiu tikėti
įvairove būties visokiausia.
Šitie raštai į žodį netartą panašūs.
Nežinai, kaip atrodys ir kiek jų turi,
bet atsiveria lūpos,
keistai sunerimsta liežuvis
ir žodis po žodžio,
o kartais tiesiog kaip lava,
kalėjimais į laisvę, į būtį kitokią išeina,
pasigražina jais žmogus ir gamta,
o eilėraščiai irgi
kaip kupeta šieną
savyje sutalpina.
Gal stebiesi,
iš kur prisirinkę jų tiek?
Bent jau aš – niekuomet.
Jeigu dvasioje ranką netyčia dedu ant krūtinės,
būna, aikteli angelas tiesiai į sielą
iš raštų, jų raidžių, iš sakinių,
ir žinau, kiek ko daug savyje išnešiojęs
iki Prano (Pranucio),
iki Šklėrių sodžiaus ir jų Karlonų,
kiek dar išnešioti reikės.
Vėjas pučia į veidą – šliaužiu.
Saulė šviečia į veidą – šliaužiu.
Jau nereikia margesnio pasaulio,
kurį sau ant delno turiu,
bet „nereikia“ – nebūna,
būna taip, kaip yra.
Seniai jau nulijo tie lietūs,
kai atrodė svarbu sužinoti,
nuo kada ir iš kur prasidėjęs esu.
Kai atėjęs žaltys
ant krūtinės šaltai susirango,
dvasios knygą atvertęs
jo kariaunoj save surandu.
Jis gi skaitinį tyliai paskaito,
kaip gyvenęs kadais žmogumi.
Man lengviau patikėti,
kad abu atsiradę iš nieko,
atsiranda tuoj pat,
kaip Dievo žodžiu prisakyta.
Bet guli knyga dar beveik neskaityta,
kaip ašigaliuos žiemos įšalę.
Negi lauksiu, kol šitaip prašliaušiu,
neužkliudęs jos savo dalia?