XXXII 

Ir atsiminti jau nelengva, 
nors atsiminęs, supranti: 
daugkart manyta – pa rė jau, 
pakaks bastytis, 
išmonėmis puoštis 
ir neužmirštant, kad į Dievą panašus, 
žinoti panašumo saiką.  

Neginčiju lig šiol pritardamas –  
po saule vietos iš tiesų  
visiems užtenka, 
bet tik tuomet, 
tiktai su sąlyga, 
kad nors ir dvasioje, 
tačiau šliauži. 

O būna gi: tik plykst! 
Žaibai kaipmat sudegina šliaužėjo būtį. 
Griaustiniai griaudžia į galaktikas kitas 
ir pamanai, kad tu pirmesnis ten, 
negu Adomas su Ieva. 
Regi save protingą 
su žodžiu kaip Visagalio, 
ištaręs jį – kuri kaip Jis 
ir neatrodo, kad vaizdai supliukš. 

Ne kartą juos piešiau ant popieriaus lapelių, 
peizažais į sapnus nešiau, 
kur žvaigždės priartėjusios kaip saulė 
ir jas galaktikose 
milijardais skaičiavau, 
o neatrodė, kad per daug. 
Bet kai šliauži, sakau – 
Net ir visiems vienos pakanka. 

Ne, ne, Didybe, 
šliauždamas tavęs nepalytėsi, 
o kūnas nerangus, deja, 
kad... plykst ir kaip dvasia 
apvaikščiotų  materijas Visatos. 
Ir nežinau, kodėl taip atsitiko, 
kad, kaip karaliai sostais, 
puošiasi jais dvasios, 
o jau tuomet... šliaužte pirmyn 
nuo lopšio iki žvakės. 
Esą, po saulę vietos, ačiūdie, 
visiems užtenka.