77 (kai šliauži po saule vietos visiems užtenka)
XXXII
Ir atsiminti jau nelengva,
nors atsiminęs, supranti:
daugkart manyta – pa rė jau,
pakaks bastytis,
išmonėmis puoštis
ir neužmirštant, kad į Dievą panašus,
žinoti panašumo saiką.
Neginčiju lig šiol pritardamas –
po saule vietos iš tiesų
visiems užtenka,
bet tik tuomet,
tiktai su sąlyga,
kad nors ir dvasioje,
tačiau šliauži.
O būna gi: tik plykst!
Žaibai kaipmat sudegina šliaužėjo būtį.
Griaustiniai griaudžia į galaktikas kitas
ir pamanai, kad tu pirmesnis ten,
negu Adomas su Ieva.
Regi save protingą
su žodžiu kaip Visagalio,
ištaręs jį – kuri kaip Jis
ir neatrodo, kad vaizdai supliukš.
Ne kartą juos piešiau ant popieriaus lapelių,
peizažais į sapnus nešiau,
kur žvaigždės priartėjusios kaip saulė
ir jas galaktikose
milijardais skaičiavau,
o neatrodė, kad per daug.
Bet kai šliauži, sakau –
Net ir visiems vienos pakanka.
Ne, ne, Didybe,
šliauždamas tavęs nepalytėsi,
o kūnas nerangus, deja,
kad... plykst ir kaip dvasia
apvaikščiotų materijas Visatos.
Ir nežinau, kodėl taip atsitiko,
kad, kaip karaliai sostais,
puošiasi jais dvasios,
o jau tuomet... šliaužte pirmyn
nuo lopšio iki žvakės.
Esą, po saulę vietos, ačiūdie,
visiems užtenka.