XXXI
Dar iš toli,
net delno nepalietęs,
netyčia išgirdau,
kaip gieda ąžuolėlis.
– Šaunuolis, – mirktelėjau savyje, –
gyvieji mirusių – ne gedi.
Ir aiktelėjo sopulys,
kad gal ne jis,
gal gilė, motina jo, gieda.
Dar niekada, kai dvasioje
toks lėtas nebuvau —
net senio žingsniai rodėsi greiti.
Šliaužiau kaip sužeistas karys
į apkasą nuo kulkos gintis.
Galbūt į akmenį,
galbūt į kelmą, paliktą supūti,
gal į arimo mažą grumstą,
gal į žvėries įspaustą pėdą
atsirėmiau sunkus,
kaip neseniai nešiotas kūnas
ir net ne mintimis,
tiesiog atodūsiu:
Tai, sesės, broliai, parėjau.
Ir dvasiai reikia delno,
sušildyto krauju.
– Žmogaus?
– Nebūtinai,
Girdžiu, kaip ąžuolėlis gieda.
Kiek dar būsiu – tiek būsiu,
bet nebūti jau čia negaliu.
Ačiū, vovere, tau,
kad striksi į viršūnę
paieškoti danguj riešutų.
Man smagu, kad ir paukštis
tupia drąsiai į mano šakas.
Patikėsiu ir jam,
kad kada – kažkada
jis užklojo žvaigždynais mane.
O Perkūnas nerimsta,
kad į delną gilus šaknimis.
Ačiū, Gile, ir tau,
kad sūnelį gražiai augini.
Iš kur išmoko, a?
Iš kur taip žino, a?
Atrodo, kad ir šaknys taip giliai,
kad koks bebūtų –
tegu ir trankomas, ir skaldomas žaibų,
bet visuomet tik čia.
Na, o tuomet,
kada atskirtas nuo šaknų,
kas žino, kokia kelionė jo,
dalia kokia?
Kiek dar būsiu – tiek būsiu,
bet nebūti jau čia negaliu.
Per vidurį dūgzti
nepavargsta bitutes,
kankliai skambėti iš po šaknų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-03-09 19:21:00
Sudėtingas pasaulis rate iš po šaknų lig pašaknų.