XXXI 

Dar iš toli, 
net delno nepalietęs, 
netyčia išgirdau, 
kaip gieda ąžuolėlis. 
– Šaunuolis, – mirktelėjau savyje, – 
gyvieji mirusių – ne gedi. 
Ir aiktelėjo sopulys, 
kad gal ne jis, 
gal gilė, motina jo, gieda. 

Dar niekada, kai dvasioje 
toks lėtas nebuvau — 
net senio žingsniai rodėsi greiti. 
Šliaužiau kaip sužeistas karys 
į apkasą nuo kulkos gintis. 

Galbūt į akmenį, 
galbūt į kelmą, paliktą supūti, 
gal į arimo mažą grumstą, 
gal į žvėries įspaustą pėdą 
atsirėmiau sunkus, 
kaip neseniai nešiotas kūnas 
ir net ne mintimis, 
tiesiog atodūsiu: 
Tai, sesės, broliai, parėjau. 
Ir dvasiai reikia delno, 
sušildyto krauju.  

– Žmogaus? 
– Nebūtinai, 
Girdžiu, kaip ąžuolėlis gieda. 

Kiek dar būsiu – tiek būsiu, 
bet nebūti jau čia negaliu. 
Ačiū, vovere, tau, 
kad striksi į viršūnę 
paieškoti danguj riešutų.  

Man smagu, kad ir paukštis 
tupia drąsiai į mano šakas. 
Patikėsiu ir jam, 
kad kada – kažkada 
jis užklojo žvaigždynais mane. 

O Perkūnas nerimsta, 
kad į delną gilus šaknimis. 
Ačiū, Gile, ir tau, 
kad sūnelį gražiai augini. 

Iš kur išmoko, a? 
Iš kur taip žino, a? 
Atrodo, kad ir šaknys taip giliai, 
kad koks bebūtų – 
tegu ir trankomas, ir skaldomas žaibų, 
bet visuomet tik čia. 

Na, o tuomet, 
kada atskirtas nuo šaknų, 
kas žino, kokia kelionė jo, 
dalia kokia? 

Kiek dar būsiu –  tiek būsiu, 
bet nebūti jau čia negaliu. 
Per vidurį dūgzti 
nepavargsta bitutes, 
kankliai skambėti iš po šaknų.