XXII
... Ir išgirdau, kad štai kuriu poemą,
kai man atrodo – tik rašau,
tik raidę nuvalau, tik Žodį aprengiu
pagal senobinį jo rūbą
dar J. Jablonskio siūtą,
norėdamas išleisti jį ant Delno
kad būtų priimtas savu.
Taip vakar, šiandien,
taip (jei Dievas leis), gal ir rytoj,
nes man svarbu, žmogau,
labai svarbu patirti,
kaip aš, kaip tu,
kuo mes visi
į sutvėrėją esame panašūs.
Jis amžinas. O mes?
Jis Visagalis, Jis visur
ir Žodis jo pasaulį tveria.
Aš kūnu aprengtas.
Nereikia man tikėti, kad esu.
Matau, jaučiu save lig žvakės.
Svarstyklėmis matuoju kilogramais
ir užmirštu, deja,
dažniausiai užmirštu, žmogau,
kad ąžuolai ant Delno auga.
Nors vis rašau
ir raidę nuvalau, ir Žodį aprengiu
pagal senobinį jo rūbą
Ir būna, kad išgirdęs užrašau
kaip kad *Helvecijų dabar:
– O garbingieji teologai!
– O broliai mano!
– O galvijai!
Kažin, kaip atsitikę, Klodai,
Kad inkvizicijos laužai tavęs nesukūreno?
Per pakylėjimą plotkelę tartum kūną valgom.
Per pakylėjimą it vyną tartum kraują geriam.
Galbūt išties poemą jau kuriu,
nes man svarbu, žmogau,
labai svarbu patirti,
kokias parametrais
į Visagalį panašus.
________________________
*Klodas Adrienas Helvecijus (Claude Adrien Helvetius, (1715-1771) – prancūzų filosofas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-03-01 00:48:14
Kaip raidė kūnu aprengtas, apipavidalintas, bet regintis save ir bekūnį, esąs visur ir Žodis jo pasaulį tveria.