XXII 

... Ir išgirdau, kad štai kuriu poemą, 
kai man atrodo – tik  rašau, 
tik raidę  nuvalau, tik Žodį aprengiu 
pagal senobinį jo rūbą 
dar J. Jablonskio siūtą, 
norėdamas išleisti jį ant Delno 
kad būtų priimtas savu. 
Taip vakar, šiandien, 
taip (jei Dievas leis), gal ir rytoj, 
nes man svarbu, žmogau, 
labai svarbu patirti, 
kaip aš, kaip tu, 
kuo mes visi 
į sutvėrėją esame panašūs. 

Jis amžinas. O mes? 
Jis Visagalis, Jis visur 
ir Žodis jo pasaulį tveria. 
Aš kūnu aprengtas. 
Nereikia man tikėti, kad esu. 
Matau, jaučiu save lig žvakės. 
Svarstyklėmis matuoju kilogramais 
ir užmirštu, deja, 
dažniausiai užmirštu, žmogau, 
kad ąžuolai ant Delno auga. 

Nors vis rašau  
ir raidę nuvalau, ir Žodį aprengiu 
pagal senobinį jo rūbą 
Ir būna, kad išgirdęs užrašau 
kaip kad *Helvecijų dabar: 
– O garbingieji teologai! 
– O broliai mano! 
– O galvijai! 

Kažin, kaip atsitikę, Klodai, 
Kad inkvizicijos laužai tavęs nesukūreno? 

Per pakylėjimą plotkelę tartum kūną valgom. 
Per pakylėjimą it vyną tartum kraują geriam. 
Galbūt išties poemą jau kuriu, 
nes man svarbu, žmogau, 
labai svarbu patirti, 
kokias parametrais  
į Visagalį panašus. 
                  ________________________                    
    *Klodas Adrienas Helvecijus (Claude Adrien Helvetius, (1715-1771) – prancūzų filosofas.