XVII
Tai ne šaltinis, ne vanduo
atsikvėpė giliai ir skaudžiai,
sakyčiau – net ir už mane.
Tai Jo, dar vis bevardžio,
iškentėti žodžiai:
Kai tiek turi, kas jau anksčiau sukurta,
kai jau nesi pirmeivis įvairovės būtyje,
tik apsišaukėlis galbūt
dar ryžtasi parodyt į save,
pozuoti Dievą.
Man dvasios nepakanka, tai tiesa.
Aš noriu būti atviras.
Aš noriu būti matomas
kaip gilės nemari dvasia,
į ąžuolą išaugsianti.
Tačiau ir man smagu,
kuomet girdžiu, kaip apsirinka
ir panašiai kaip tu
pabando šaukti dzievuliu.
Kaip nesidžiaugti man tokia dalia?
Kaip netikėt į šitokį paveikslą?
Tikiu. Šiandieną. Ryt.
Ir tegu bus taip visada,
nes iš tiesų
laimingas tas,
kuris į Dievą panašus.
Dar laimingesnis tas,
kuris jo ieško žmoguje.
Dėkoju, kad girdi.
O taip, tai ne šaltinis, jo vanduo,
tai aš, dzievulis delno,
paveikslas būsiančio žmogaus.
Ir gal eretiku manęs nebevadinki.
Linkiu ir tau sukurti Dievą,
panašų į save –
įeik į darbą kaip ir Jis —
be poilsio lig septintos dienos.
Ir gali būti, kad sekmadieniui atėjus
Ir Visagalis pasakys:
Matau save.
Norėtųsi, kad žodžiai šie
kaip Jėzaus Kristaus duona
Minią pamaitintų...
O! tu nenuorama, o! Tu, Delno šalie,
tegu nebūna taip,
kad aš čia mirti nesugrįžčiau
Žmogum, į Dievą panašiu.
Tai tiek gal.
Ar bereikia dar daugiau,
kad skambtelėtų netikra bažnyčia:
antai, eretikas po Delną vaikšto,
o! inkvizicija šventoji, kur esi?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-02-23 21:47:15
Be Dievo pozavimo ir erezijų žmogaus turbūt nėra. Savu stilium pažvelgta į klaidžiojimus nepaliaujamai kuriant tą paveikslą būsiančio.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2015-02-23 14:57:08
Paguosiu aš Tave žodžiu,
Dzieduli — Delno Dieve,
esi juk ąžuolas Šilinių smiltyje įaugęs.
Širdies varpu ataidi link manęs,
virpėsius aš jos išpažįstu ir suprantu.
Skalsi. kaitri, dar ir šventa
ažolo liepsna,
ne tik šildo, saugo, bet iš Žemės syvų
plačiašakiu į dangų žvelgia,
apsvaigęs ašarom seselių gintarinėm.
Šilai, Šilainiai — kaip artima,
kvapais šilų sielose liepsnojame.
Kaip man baugu, Pranuci,
jog InkvizicijosI Šventos šaukies.
Lotynų inquisitio —
tardymas, kankinimas žiaurus.
Negali tardymas, nors ir šventas
tapt Tiesa,
Ji ne vienintelė,
nes Ji — vienatinė
sieloje liepsnojanti.
Kas bus jei užgesinsi Ją?
Kaip Delne
bažnyčią Savo užauginsi?
Stebėk, kaip žodis ąžuolas
vienatinį , vadinasi, ir šventą
į visuotinybę bloškia,
ištrindamas taip sunkiai užauginamą
Savęspi ir kaip stropai saugoti jį būtina..
Trapus Jis — kai tardo Jį
išmanantys ir žinantys —
žyniai vienintelio žinyno...
Pranuci...
man mąstosi,
kad žmogus negali tapti Tuo,
ką sieloje užsiauginame kaip siekį
į pilnatvę,
tapę pilnatviškais
mes geismą — siekį užgesiname
kaip žvakės dagtį —
liepsna, atsiskirusi nuo jos,
akimirkai šventai laisvėje sustingsta,
prieš žengiant į tamsą amžinąją,
o sakome į šviesą...