XVII 
Tai ne šaltinis, ne vanduo 
atsikvėpė giliai ir skaudžiai, 
sakyčiau – net ir už mane. 
Tai Jo, dar vis bevardžio, 
iškentėti žodžiai: 

Kai tiek turi, kas jau anksčiau sukurta, 
kai jau nesi pirmeivis įvairovės būtyje, 
tik apsišaukėlis galbūt
dar ryžtasi parodyt į save, 
pozuoti Dievą. 

Man dvasios nepakanka, tai tiesa. 
Aš noriu būti atviras. 
Aš noriu būti matomas 
kaip gilės nemari dvasia,
į ąžuolą išaugsianti. 

Tačiau ir man smagu, 
kuomet girdžiu, kaip apsirinka 
ir panašiai kaip tu
pabando šaukti dzievuliu. 

Kaip nesidžiaugti man tokia dalia? 
Kaip netikėt į šitokį paveikslą? 
Tikiu. Šiandieną. Ryt. 
Ir tegu bus taip visada, 
nes iš tiesų 
laimingas tas, 
kuris į Dievą panašus. 
Dar laimingesnis tas, 
kuris jo ieško žmoguje. 

Dėkoju, kad girdi. 
O taip, tai ne šaltinis, jo vanduo, 
tai aš, dzievulis delno, 
paveikslas būsiančio žmogaus. 
Ir gal eretiku manęs nebevadinki. 

Linkiu ir tau sukurti Dievą, 
panašų į save – 
įeik į darbą kaip ir Jis —
be poilsio lig septintos dienos. 
Ir gali būti, kad sekmadieniui atėjus 
Ir Visagalis pasakys: 
Matau save. 

Norėtųsi, kad žodžiai šie 
kaip Jėzaus Kristaus duona 
Minią pamaitintų... 

O! tu nenuorama, o! Tu, Delno šalie, 
tegu nebūna taip, 
kad aš čia mirti nesugrįžčiau 
Žmogum, į Dievą panašiu. 

Tai tiek gal. 
Ar bereikia dar daugiau, 
kad skambtelėtų netikra bažnyčia: 
antai, eretikas po Delną vaikšto, 
o! inkvizicija šventoji, kur esi?