Santrauka:
Pasimelskim, gerieji žmonės :(
Po truputį, o kartais – iš karto
Krito sniegas ant mano stogo,
Ant prarūgusio miesto smogo,
Na, o kaime – ant karvių tvarto.
Ir ant upės, ant aukšto kalno,
Ir ant miško krito, ant lauko...
Krito snaigės tikrai kad daug kur –
Net ant vaiko mažučio delno,
Ant merginų blakstienų, krūtinių
Ir ant vyrų plikių bei ūsų...
Ir atrodė – balti mes būsim,
Nes pabalus nuo sniego Tėvynė.
Kolei snaigės krito ir krito –
Mes visi tada tokie buvom...
.............................................
Vieną rytą numirė litas,
Sniegas tirpo ir ašarom sruvo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-02-05 21:32:03
Gražūs buvo litai... kaip ir daug kas ,,buvo''
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-02-05 20:14:33
tai jau tikrai, melskimės :( Vieną rytą numirė litas...
limpa.Patiko :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-02-05 15:57:27
liuks
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2015-02-05 12:52:48
Tau sunkiau. Iš tavęs laukiama daugiau...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2015-02-05 10:03:45
O, kokia pabaiga netikėta - patiko...
Vartotojas (-a): Raskila
Sukurta: 2015-02-05 07:50:40
Vieną rytą numirė litas,
Sniegas tirpo ir ašarom sruvo.
geras.