Po truputį, o kartais – iš karto
Krito sniegas ant mano stogo,
Ant prarūgusio miesto smogo,
Na, o kaime – ant karvių tvarto.
 
Ir ant upės, ant aukšto kalno,
Ir ant miško krito, ant lauko...
Krito snaigės tikrai kad daug kur –
Net ant vaiko mažučio delno,
 
Ant merginų blakstienų, krūtinių
Ir ant vyrų plikių bei ūsų...
Ir atrodė – balti mes būsim,
Nes pabalus nuo sniego Tėvynė.
 
Kolei snaigės krito ir krito –
Mes visi tada tokie buvom...
.............................................
 
Vieną rytą numirė litas,
Sniegas tirpo ir ašarom sruvo...