Kai žiemomis Perkūnas griaudžia

Į skausmą atsigręžęs
Pasakų jam nesakau
Turbūt todėl, kad pykčio neužtenka.
Apklostau jį, apraišioju žodžiu, kitu,
Ir...  griausk, Perkūne,
Nepalikdamas man vietos
Negirdėt savęs sunkaus.
Žinau, išbūsiu, iškentėsiu
Ir į pavasarį įeisiu, pašauktas gegulių,
Bet ši diena tokia,
Kad visos žiemos
Ir ši, septyniasdešimt septinta,
Nepagailėjusios užgriuvo.
 
Žiūriu sau į akis
Ir suprantu:
Meluoti jau nereikia,
Kai žiemomis Perkūnas griaudžia,
Kad net ir saulė Vakaruos nukritusi žemai.
Pelėda

2015-02-01 05:55:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-02-01 23:38:54

Tiek neduočiau, per drūtas :)))

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2015-02-01 19:07:40

Labai... net užgniaužia... 

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-02-01 17:54:51

išties labai subtilu ir gilu

Vartotojas (-a): Vynas

Sukurta: 2015-02-01 06:41:42

"Ir į pavasarį įeisiu,  pašauktas gegulių," 

Ir liūdna ir gražu - kaip ir gyvenime... Dienos jau ilgesnės, ramiau, bet naktys, naktys - visuomet ilgos, žiemą ar vasarą, jei jas pasigrobia skausmas ar nemiga.
Gražus eilėraštis.