Į skausmą atsigręžęs
Pasakų jam nesakau
Turbūt todėl, kad pykčio neužtenka.
Apklostau jį, apraišioju žodžiu, kitu,
Ir...  griausk, Perkūne,
Nepalikdamas man vietos
Negirdėt savęs sunkaus.
Žinau, išbūsiu, iškentėsiu
Ir į pavasarį įeisiu, pašauktas gegulių,
Bet ši diena tokia,
Kad visos žiemos
Ir ši, septyniasdešimt septinta,
Nepagailėjusios užgriuvo.
 
Žiūriu sau į akis
Ir suprantu:
Meluoti jau nereikia,
Kai žiemomis Perkūnas griaudžia,
Kad net ir saulė Vakaruos nukritusi žemai.