Nesupratimai
– Buvai Argentinoje?
– Teko. Nors galėjau nebūti.
– ???
– Skrendant į ją, prireikė kelioms valandoms užtrukti Afrikoje, kurios, beje, nemačiau. Nebuvo laiko. Tačiau nepaisant to, buvau pasiryžęs numoti į Argentiną ir pasilikti. Nedaug betrūko.
Tarp kitų taigi ir toks nervas neretai įslinkdavo paslampinėti po prisiminimus. Ir dažniau tai smagu. O afrikietiški prisiminimai net ypatingiau. Kalbu apie gražuolę. Nuostabi. Nuostabiausia. Juodžiausios spalvos žibaakė.
Dabar vėl ją regiu. Ne šešėlyje. Ne iliuzijoje. Ne haliucinacijoje. Regiu ją tokią, koka ji yra, ir galvoju, kad galėjusi priėjus mirktelėti, kad suprasčiau kvietimą: pasilik, Pranuci. Tik tiek ir pritrūko, kad skrydį į Argentiną būčiau užbaigęs, suvyniojęs jį Afrikoje. Nepavyko. Tačiau vis tiek smagu, kad bent prisimindamas galiu pasidžiaugti juodos spalvos grožiu. Tai netgi daugiau, nes Afrikos gražuolė man prilygsta nemenkiems mokslams: išmokė pamatyti grožį juodojoje spalvoje. Manau, beje, kad taip atsitiko tik todėl, kad pamačiau, kas atsitinka su tamsa, kai ja dangstosi, puošiasi moteris.
Negaila, kad Afrikos gražuolė gerokai patrukdė ir Argentiną gražiau pamatyt. Tik kažin, ar ji žino, kad kažkur ji dar vis jauna, nuostabi, kad ją vadinu gražuole ir džiaugiuosi galėdamas tokią ją parodyti kitiems. Ir tai darau po daug metų. Ar žino, kad įpratau net netyčia kalbėti ir liudyti, kad, girdi, tik kvailys nakties bijo. Tamsių tamsiausios.
Man neatrodė keista, kad užrašinėdamas varno Goliaus plunksna, gebu – kad ir nepagirtinai – bet gebu nupiešti tokį peizažą. Kaip kad ir šis. Svarbu ir smagu, kad kilstelėtas į ateitį, išlaikiau tokią atmintį. Net ir tą, kuri siekdavusi toliau negu Afrika. Tačiau ir vėlgi: kaip suprasti, kodėl taip skaudžiai neišsilaiko artimiausioji atmintis, kuri kažkur čia pat. Atrodo, slinktelėsiu atatupstas ir įšoksiu į jos pėdas, net neprireikus grįžtelėti atgal. Tačiau – ne, dažniau ir atsigręžęs nesurandi jos ir tenka išklausyti Mano dzievulio, kaip kur atrodžiau prieš trumpą laiką. Taigi, ar ne dzievulis? Ką be jo daryčiau, nepaisant, kad jau nereikia ramstytis sunkiai iriant savo kūną per žemės trauką. Kur dingsta artimiausia atmintis? Anaiptol irgi ne visa, o it tai padarant atrankos būdu, it kažkam nusprendus, kokią palikti, o kokią išpustyti į nieką. Tačiau – ne, į „nieką“ sakyti irgi negalima, kadangi ką aš užmiršęs, kiti atsimena ir žino. O ta, kurią atsimenu, irgi stengiasi ilgiau neužsilikti.
– Tfu! – kažkodėl krankšteliu, – nesulaukęs savyje žinios.
– Nesispjaudyk. Čia ir seilė kaip žodis. Išspjovei ir nuskrido. Nežinai, į ką atsitėkš, – atsiliepė Mano dzievulis.
– Kalbėjai jau, bet va... Įpratimas.
„Vadinasi, kai ką atsimenu iš to, kas neseniai atsitikę, – pamaniau. – Gal tiek, kas reikalingiausia, būtina, kas... Tačiau ne, ne. Kas yra mano, privalo būti mano žinioje. Neužmirštant. Kita vertus, kas geriau gali žinoti, kas man reikalingiausia? Afrikos juodaodę gražuolę atsimenu, o savo raštų jau – ne, dar nespėjus nudžiūti rašalui. Prisieina vėl iš naujo perskaitinėti.“
Taigi, raštus reikia perskaitinėti, tačiau vėlgi gerai atsimenu, ką dėl jų kalbėjęs Mano dzievulis.
– Jie, Pranuci, nedingsta. Nedingsta jie. Ir tavo „2017. Kalendorius saujoje“ irgi nebūtų dingęs. Tas dievas, kuris aukščiau mudviejų, turi patikimą gvardiją net bedievystėje.
Apie kokią karalystę man kalbėjęs? Dabar gi:
. – Nemaniau, kad danguje būsime kažkieno atrasti iš tos jo kohortos, kuri bedievystėje. Supranti?
– Kalbėk. Bandysiu,– pasirengiau girdėti
– Ir dar labiau nesuprantama, kad atrasti kaip dvinarė žvaigždė. Supranti? D v i n a r ė.
– Tikrai, kad ne. Žegnotis galiu: n e s u p r a n t u, – sąžiningai pasakiau, nujausdamas, kad į mišką teksią eiti vis giliau. Ir nors atrodė, kad galva neapkrauta, jos it nejaučiu ir man regisi, kad Mano dzievulis elgėsi neapdairiai. Jau savo pasirodymu, kuris sukliudė padūmoti apie atminties elgseną ir paieškoti išeities, kad bent atmintį Aukščiausiasis pasaugotų. Visą. Nesvarbu, kokia ji bebūtų: su Afrikos gražuole ar parašytu eilėraščiu. O tokiu atveju peikti Aukščiausiąjį lyg ir nedera.
Peikti?
O gal aš pats peikiu jį, negebėdamas suvokti Mano dzievulio. Gal jis visai ne apie Jį, kai rodo į aukštesnį dievą su patikima gvardija ar kohorta bedievystėje. Betgi va, ir vėl ją mini:
– Nei Dievo, nei Velnio jai nereikia. Seniai taip buvau klydęs ir – prašau, – kalba Mano dzievulis, bet irgi nežinią apie ką: – Asmeniškai nekalbu apie save kaip žvaigždę. Įpratau kiekvienuose namuose kampe stovėti: lazda yra lazda. O įtarus, kad esu tarnavusi Lizdeikai, dar blogiau. Esą, žalčio tarnyba žymėta. Tik tu šit, Pranuci: „Mano dzievulis, Mano dzievulis.“ Žinoma, džiaugiuosi ne menkiau kaip tu Afrikos gražuole.
Po savijautą pradėjo vaikščioti skruzdės. Nedaug. It išleistos į poilsį pasižiūrėti, kaip gyvenama kitur, Afrikoje ar Argentinoje, tačiau nemokėdamos apsieiti be darbo, pradeda kutenti.
Jau ne pirmas kartas, kai Mano Dzievulis išeina iš lazdos, anot jo, išeina iš savo rūmų, susikaupia į tirštesnį ar blankesnį šešėlį. Nepasakysiu, kad labai nustebino toks, atrodytų, netikėtas pasirodymas:
– O tu čia kaip atsiradęs? Iš kur? – paklausiau, paspirgindamas jį savo akimis. Šį kartą šešėlis buvo gerokai didesnis, labiau tirštas. To Kažko, iš kur gaminama tamsa, tarkim, tos Afrikos, būta daugiau.
– Bet tu klausyk gi, nesimėtyk po atmintį. Niekuomet nesigyniau, kad žymėtas „tarnyba žalčiui“, ir nepykstu dėl to, kad „Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Banifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, 11-ais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje (in confinio Rusciae et Lituae), pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. [= vasario 14 d.] iškeliavo į dangų“, – kaip iš Kvedlinburgo analų pakalbėjo Mano dzievulis ir paklausė, ar žinau Rašykų žvaigždyne dvinarę.
– Žvaigždę?
– Suprantu, kad jos dvi. Tačiau – kaip ir mudviejų atveju – rodoma kaip į vieną dvinarę. Sako, svarbu, kad viena apie kitą sukasi. Gali pakeisti savo formą, iš vienos medžiaga gali srūti į kitą. Ė, dar kažką ir daugiau gali. Sako, net viena kitai šonus įkaitinti gali.
– Palauk, palauk, Mano dzievuliau. Ko... ko tu klausi? Ar žinau Rašykų žvaigždyne dvinarę žvaigždę?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-01-28 08:54:02
Kokia puiki kalbos maniera. Galima tik pasimokyti.Ačiū!
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-27 23:27:38
Rašykų žvaigždyne :)))
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-01-27 21:30:09
Afrikos juodaodę gražuolę atsimenu, o savo raštų jau – ne, dar nespėjus nudžiūti rašalui. Atmintis filtruoja, nežinai, kokia proga iššoks įspūdis, gražuolė, to grožio pekla, tamsa ar kokia sena pabaisa. Neturėtų stebinti, jei tosios spalvos keras pasirodytų Evitos Peron pavidalu. Juk Afrika, Argentina, viskas – pasaulis, pusės, dvinarės.
Apie dvinarystę kartais ūkas, kartais ir prasisklaido, kai kuriuose žvaigždynuose itin.
Sako, svarbu, kad viena apie kitą sukasi. Gali pakeisti savo formą, iš vienos medžiaga gali srūti į kitą. Ė, dar kažką ir daugiau gali. Sako, net viena kitai šonus įkaitinti gali.
Dzievulis toks išminčius, išeina iš lazdos ir sugrįžta.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-27 21:21:47
Būti , ar nebūti... geras spektaklis gautųsi... o visgi, atsimenat ne tik žibaakę gražuolę, bet ir paskutinį klausimą :)... pasidomėjau ir romėnų legionų sudėtimi. Gana sudėtingas tekstas savo mąstymo vingriais.