Atskriejo žvaigždžių spiečius tamsią naktį.
Vilioklis mėnuo tyliai žemėn nusileido.
Sidabriniu šerkšnu pradėjo medžiai degti.
Ir snaigėm glaudės ilgesys prie mano veido.
Alsavo kaminas baltais rangytais dūmais.
Kaip jonvabaliai švietė langų akys.
Raudonom sniegenom pražydo plikas krūmas.
Leduos giliai miegojo šulinys užakęs.
Žvaigždelių spiečiuj buvom du maži svajokliai.
Tik šelmis vėjas vėlė mūsų plaukus.
Gal pavyduolei pūgai atidavęs duoklę,
Pro sniego vėpūtinius dirsčiojo palaukėj.
Kažkas tyliai ratu pro mus praskriejo,
Sukėlęs švelnų saldų vėjo gūsį.
Tai baltas angelas ranka mus palytėjo.
Dabar tikiu — abu labai laimingi būsim.
Kai krištolinės snaigės žemėn nusileido.
Tarsi drugiai virpėjo delne tavo.
Po balto angelo sparnais
Dvi širdys meilės dainą uždainavo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-01-16 20:47:46
"Po balto angelo sparnais
Dvi širdys meilės dainą uždainavo"
Ar gali būti dar kas nors gražiau?
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-16 14:38:02
Geras.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-01-16 09:50:51
Pradžia – kažkas lyg iš senųjų K. Šimonio paveikslų...
Įtikėjimas, jog „abu labai laimingi būsim“, virsta daina.
Duokdie – su balto angelo pagalba...