Surink man ryto rasą
į vėsius delnus,
vakarę žvaigždę nuraškyk nakčia.
Kokia gyvenimo palaima -
kad esu aš.
kad esi tu.
kad esame drauge.
Vaivorykšte spalvota
apjuoski mano kiemą,
po kojom klok geltonus,
čežančius lapus.
Ir taip kas naktį.
Ir taip kas dieną,
nes kelio kito
į laimę jau nebus.
Nušluostyk ašaras nuo veido,
kai lis smulkutis vasaros lietus.
Žiūrėk, čia mūsų laimė nusileido,
o debesėlių pulkas
lekia per laukus.
Atrieki duonos kasdieninės riekę,
palaimink ją ranka šventa.
Susėdę tyliai pasėdėkim
po balto Angelo sparnais -
palaiminta vieta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-16 13:30:37
Viltingos eilės...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-01-16 09:45:24
Įtariai žiūriu į kūrinius, kurių pavadinimas – iš pirmosios eilutės (atrodytų, lyg ja jau viskas išsakyta...).
Ne visiems skaitantiems ir liepiamoji nuosaka patinka, tai geriau
„susėdę tyliai pasėdėkim / po balto angelo sparnais“.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-01-15 22:55:54
Tiek daug ir tiek mažai reikia žmogui, kad jis būtų laimingas... Ačiū.