Panardinta į savąjį skausmą
Ir suspaudus vienatvę delne,
Pamiršau aš savigailos jausmą
Ir maldauju — pamirškit mane.
Man nereikia savęs. Rudenėja.
Tik akimirka lieka trapi.
Lėkt, išnykti, išskristi su vėju,
Vėl sugrįžti, bet tik mintimi.
Jei dar teks viltimi man alsuoti
Ir turėti protingų minčių,
Gal pavyks net save vėl atrasti
Tarp daugybės skaudžių netekčių...
Liepa
2015-01-10 01:26:07
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-10 22:52:37
Blogai, kai savęs nereikia :((( Bet čia šiek tiek kitaip išvartyta.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-01-10 15:16:37
Labai įtaigiai nusakyti jausmai... Geras žaidimo tęsinys...
Su laiku ir viltis sugrįš.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2015-01-10 13:26:00
Šaunuolė, Liepa. Ir eilės - puikios.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-10 11:58:08
Atrasti save tarp netekčių... prasminga labai.
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-01-10 01:31:12
Gražu.