Panardinta į savąjį skausmą
Ir suspaudus vienatvę delne,
Pamiršau aš savigailos jausmą
Ir maldauju — pamirškit mane.

Man nereikia savęs. Rudenėja.
Tik akimirka lieka trapi.
Lėkt, išnykti, išskristi su vėju,
Vėl sugrįžti, bet tik mintimi.

Jei dar teks viltimi man alsuoti
Ir turėti protingų minčių,
Gal pavyks net save vėl atrasti
Tarp daugybės skaudžių netekčių...