Suskilo tamsos vandenynas,
Tarsi ledo sutrūkęs paviršius,
Surankiot šukes, sudėliot,
Kur pradžia, pabaiga, jeigu visa tamsa?
Surinkt, paslaptį naują sudėt,
Žodį vieną, tą, kuris laiko
Glėby savo visa suliejęs,
O jame pasislėpt, apsigobt!
O gal veržtis tolyn, vis tolyn?
Ten, už lūžio, ten, kur nebuvau?
Kur bepročių riksmai ir veidai
Skinas kelią išgaląstais nagais.
Vaiduokliškos akys ieško aukų,
Stingdantis juokas plėšo protą... kas tu?
Tai šviesa, tai šviesa, kuri skaido į du.
Tai šviesa, kuri kuria siaubus.
O, tamsa! Tu tik myli, tu tik glamonėji,
Sava tiršta šiluma tik užlieji,
Paskandini savyje, ištirpdai
Tą polėkį, kančią, tą žvėrį,
Kurs tik veržias, tik drasko, tik puola,
O išlaisvink naktie, pasiimk!
Paskandinki šviesą savy!
Ji nerodo to, ko man reikia.
Man nereikia savęs,
Aš tetrokštu tavęs.
Aš – šviesa, kuri skiria.
Tebūnie tamsa!
Ir manęs jau nėra.