Tai ne poezija.
Tokia net ir savos širdies negraudinu.
Poeziją į garbingesnę vietą sodinu.
Dar vis tikiu, kad kartą kitą,
Užklys pasisvečiuoti į namus,
Ateis į senį pažiūrėti,
Kaip kapstosi mėšlyne mažame.
Va būtent  jis,
Tas kapt , tas  lept – iš ten.
Nenoriu  jį nelaimeliu vadinti.
Kadais žinojau vardą, pavardę,
Į žodį  ėjom kaip pasaulį
Ir nebijojome paklysti.
Dabar  jau – ne.
Kapt – žodį iš kažkur,  
Lept – žodį iš savęs,
Ir tuo pasibaigia
Senelių muzika
Kaip pelenai iš pypkės iškratyti,
Kaip nesmagi paguoda: dar esu
Kažkam – daug  greitesniam –
Kely po kojomis pasimaišyti.