Tik tyliau,
Tiek kažko nuostabaus,
Kad ir žirgo nebuvo matyti.
Nusidažė paletė baltai –
Bet vis tiek per šį grožį
Kaip į angelą baltą ėjau
S u s i t i k t i.

Ir ūmai išgirstu: žvengia.
Aprėdas baltas nukrito nuo žirgo galvos.
Už pavadėlio
Kaip lietų vaikystė jį laiko –
Ir jau nieko nebūna  gražiau.
 
Nuprausiu ašara žirgo akis
Tiek lietaus žiemoje, tiek lietaus!
Ar galėjau kada patikėti —.
Paauglystė per Gardiną, Vilnių
Per šviesoforų ugnis
A t š u o l i a v o.
 
Ir dabar, pasikibęs ant kaklo
Kaip tada, kaip kadaise...
Iš eilėraščio savo:
 
Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom, 
Apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom...
 
Nereikia scenų,
Ir gražiau dainuojančių nereikia,
Kai šitos rankos
Šitaip žirgo kaklą laiko.