Mano dzievulis
 
   Palikęs vaikystėje lazdą kaip žirgą, kaip ietį, kardą, šautuvą ar kaip piemens įrankį, ilgus dešimtmečius  ėjau be jos ir nelabai paisiau, kaip su ja iš naujo reikės susitikti. Ir štai dešimtmetis kaip vėl su ja. Daug ką sugebu užmiršti — kartais net žmonos vardą — o jos, lazdos,  neužmirštu. Ir va, patekęs į ateities erdvę, net nedingtelėjo mintis, kad į tokią būtį galėčiau atsirasti  be jos. Ir kai girdžiu sakant, kad, girdi, darbas sukūrė žmogų, tai skubu parodyti į pradinį proceso etapą:
   — Taip, taip, būtent ji, lazda. Šleiva, kreiva  tiesi, stora ir visokia padarė beždžionę žmogumi. O ir  dabar  budi, kad anoji vėl nesugrįžtų atgal į žmogų. Lazdos vaidmuo beždžionės virtimo žmogumi procese neabejotinas.
   Taip atsitiko, kad laikas iš naujo paimant lazdą užklupo mane skaitantį Maksimo Gorkio  apsakymą „Makaras Čiudra“. Susigundžiau suvokti, kažin, kiek jam, protingam, žaviam čigonui Čiudrai, galėjo būti metų. Nesunkiai patikėjau, kad aš irgi jau įėjęs į jo amžių ir  liudytoju  buvo neseniai į rankas paimta lazda. Ir sužavėjo mane išmintingas senuolio supratimas, kad žmonių gyvenimui lazda reikalingesnė negu jis, Makaras Čiudra. Užvertęs knygą taip ir parašau:

Gal menate? —
— Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas.
 
   Kai dar po ketverių metu išleistoje knygelėje  „Eilėraščio sėja“ nesuradau man taip mielo eilėraščio, liūdna buvo, kad kritikai jis pasirodė nevertas nedidelių matmenų knygelės puslapio. Galbūt, galbūt. Tačiau jiems ir lazda dar nebuvo reikalinga, o aš jau, jos lydimas, buvau įslinkęs į aštuntą dešimtmetį. Nepatekęs į poezijos knygelę  eilėraštis man pasidarė dar brangesnis, ir tuomet, paglostęs lazdą, mintyse pasakiau:

   — Esi ir būsi Mano dzievulis. Va kaip.
   — Dzievulis? — pirmą kartą išgirdau pakalbusią lazdą ir tuoj pasigirdo: — Ššššššš... Tyliau, tyliau, šššššš, dzieduli. Yra toks dalykas, kaip varpas. Dažniau žmogus nežino, kam jie skambina, kaip skambina. Ir niekas nežinome, kam jie  paskambins po valandos, pusvalandžio, dar trumpesnio laiko. Išskyrus Jį, vienintelį.
   — Mano sieloje ir jam vietos užteks. Patikėk, Mano dzievuliau. — Ir buvo gera jam perskaityt kritikos nepriimtą eilėraštį, perskaityti kaip Mano dzievuliui, o ne kaip lazdai.

... Arba ir vėl:

— Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko.
Taip čia kalbėjęs kažkada 
Makaras Čiudra, žinomas čigonas...
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet...
Jeigu čigonas, tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?
— Juokingi jie, tie žmonės, — sako Čiudra.
Vis dirba ir nežino — kam? už ką?
Išvarvina su prakaitu sveikatą, 
Nespėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta...
Vos tiktai gimsta — jau vergai 
Ir visas jų gyvenimas vergystė...
Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai.
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai-šviesiai: 
— O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.
 
    — Žinau, lauki, kad pasakyčiau ką, — atsiliepė Mano dzievulis, daug kartų girdėjęs šį eilėraštį kaip lazda. — Suprantu tave, Pranuci, tačiau apie tai  ne  dabar, ir  ne čia. Kai yra vienintelis, visi kiti, net ir vėjas, privalo  atlikti darbus pagal jo įgeidžius, jo programas, nuostatas.
    Dabar šie atsiminimai man reikalingi ne tik todėl, kad jie yra. Kur kas svarbiau, kad juos, atsiradusius prieš netrumpą, ne kartą apžėlusį žole laiką, lengvai atsimenu. O šit kas būta prieš savaitę, gal mėnesį, ogi — anė kaip. Ir pati pradžia, persimetant į naują  būtį, ogi niekaip nesileidžia  atsimenama.
   Dabar tai darosi esminiu reikalu. Ir Jis, tas vienintelis, labai reikalingas. Matant erdvėje įsišvietusį  ekraną, jau anksčiau knietėjo pavadinti jį Visagalio Akimi, tačiau baimė, kilusi dėl tokio sumanymo, buvo didesnė: žemės dulkė Dievo akyje? Ar ne per daug?