Jeigu žodyje mano girdėtum, 
kad nusiteikęs gyventi prie Ūso balos, 
prašau neužmiršti  — 
niekur išėjęs nuo jos nebuvau, 
net tuomet, kai Kanadoje 
ar Argentinoje 
kėliau akis į žvaigždynus dangaus, 
grįžti nebuvo sunku 
net vandens atsigerti. 

Nei išėjęs, 
nei ištremtas,  
nei —  anė ką. 
Nedidukė ji, Ūso bala, 
ir nelieka kas čia dar galėtų gyventi 

Šitas kraštas sunkus, 
regis, mažam nepakelti,. 
bet ir skruzdė maža. 
Šapas, kurį neša, 
neretai daug didesnis už ją. 

Jeigu kartais skaitysit mane 
ir atrodys — 
nei Dievo, nei Velnio bijausi, 
tai todėl, kad prie Ūso balos, 
prie karklų jos prigludęs, 
kaip tada, taip dabar 
po pasaulį dairausi. 
Visos žiemos, 
pavasariai, vasaros, rudenys  
susiėjo į mano akis. 

Nusileidęs giliai šulinys 
saugo atmintį 
tartum rūmai valdovų. 
Tai,  kas buvo — yra, 
tai išnykti, ataušti nemoka 
ir  iššokus varlė iš  balos 
prieš  Naujuosius vėl kvarkia. 

Neprašau, kad palauktų. 
Laikas laukti išseko. 
Su varle, su žaliausia 
į gimtinės skudutį 
giesmelę pučiu.