Gyveno kartą žmogus. Jis turėjo šunį. Šuo pagal savo amželį buvo labai jaunas, o žmogus toks senas, kad net Giltinė – senolių globėja negalėjo nesistebėti.
Kai šuo amsėdavo, žmogus būdavo laimingas. Šuo amsėdavo labai retai, nes buvo išmintingas. Ginkdie nepagalvokite, kad žmogus nebuvo vertas laimės – anaiptol – jiedu abu žinojo laimės kainą. Todėl ir žmogus šuniui kaulo nestokodavo. Pabaiga.
Romas
2014-09-17 20:04:37
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Bazas
Sukurta: 2014-10-20 22:16:40
O mane staigiai nukėlė į Victor Hugo romaną, "Žmogus, kuris juokiasi".
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2014-09-17 22:42:26
gyliai paslėpta mintis:) abu laimingi ir numirs kai ateis ta valanda
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-09-17 21:01:25
O kas bus, kada šeimininkas pergyvens savo šunį? Juk šunys, priklausomai nuo veislės, ne tokie ir ilgaamžiai...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-09-17 20:27:46
Kaulo vaidmenį bandysiu perprasti. Su Giltine nesusijęs? Tarpusavio mainai.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-09-17 20:20:43
Po anaiptol padėtas šauktukas daug ką išspręstų.
jiedu abu žinojo laimės kainą – norėtųsi tuo baigti.