Gyveno kartą žmogus. Jis turėjo šunį. Šuo pagal savo amželį buvo labai jaunas, o žmogus toks senas, kad net Giltinė – senolių globėja negalėjo nesistebėti.
        Kai šuo amsėdavo, žmogus būdavo laimingas. Šuo amsėdavo labai retai, nes buvo išmintingas. Ginkdie nepagalvokite, kad žmogus nebuvo vertas laimės – anaiptol – jiedu abu žinojo laimės kainą. Todėl ir žmogus šuniui kaulo nestokodavo. Pabaiga.