Sumanymas paprastas, sakyčiau, natūralus, savaime atėjęs, subrendus poreikiui pasidairyti po save ir nusipaveiksluoti su ten surasta būtimi. Labiau žingeidu peizažai, būtis, o ne išvaizda, kai jau pats save sunkiai atpažįsti. Tokios, kad ir būdamas egoistas, menkai paisai, bet kažkur ten, po oda, kraujo, kaulų ir kaukolės ertmėse draikosi pasaulis, kurį neretai vadinu Savęsp ar Savęspi šalimi. Nesuvokiu jos masto, tačiau suprantu, kad tai sunkiai aprėpiamos (gal netgi neaprėpiamos?) dvasinės ertmės. Negebėdamas apglostyti kitaip, neretai jas atiduodu begalybės globai ir manau, kad Savęspi pasaulis tikrai to vertas. Tačiau ir ta jos dalis, į kurią pretenduoju kaip savarankišką karalystę, man irgi sunkiai suvokiama. Labiausiai akivaizdi, neginčytina yra jos būtis, esatis. Suprantu, beje, kokiais varpais taip kalbėdamas skambteliu, bet tikra — bent kol kas — kad taip skambinu ne iš palatos nr. 6, bet kad toks darbas gali nuvesti į ją, labai nesunkiai įsivaizduoju. Jau kelintą kartą pradedu sumanytus užrašus, tačiau po kurio laiko priverstas juos suniekinti, palikti ugniai ar šiukšlynui, makulatūrai, tačiau atsitinka taip, kad po kurio laiko vėl drimbu į krėslą ir pradedu juos iš naujo gaivinti. Kažkas tempia prie darbo, kuris man per sunkus, ir priverčia pasakyti: pradedu. 

Žinau, ne kartą taip pasakęs: 
pra-de-du, 
nes iki šiol tik tiek, deja, ir likę.
Ar ne todėl vėl sugrįžtu atgal į ten, 
kur pirmą kartą, nuoširdžiai pamanęs, 
kad būsiu dar, 
kad dar gebu ir žodyje  
kaip alpinistas įsikibt į kalną
ir lesinti raide Savęsp pasaulį 
tą buvusį, 
tą esantį, 
tą būsimą.

O kaip kitaip ateiti prie pradžios 
be pra - de - du?

   Taip pagiedota senokai, dar neįėjus į 75. Ir šit...
   — Kas — „ir šit“? — klausiau savęs atvira burna ir pats sau atsakiau:
   — Ir šit jau po 75. Jau beveik pusmetis praėjo nuo sukakties. Ir šit priartėju prie Joninių. Tačiau  atrodo, kad dar vis netikiu varno Goliaus išmintimi: girdi, po 75 žmogus netenka galių savo gyvenimui. Girdi, jam leista tik pabūti, pažioplinėti po jį. O tiems, tai mažumai, kuriai lemta  gyventi daugiau, tai, girdi, jie gyvena ne dėl savęs, o už tuos kitus, kuriems nebuvo lemta sulaukti tokio solidaus amžiaus. 
   Prisimenu, kaip šiurpdavau nuo tokių jo kalbų ir atlaidžiai sakydavau, kad, esą, kranki garsiai, Goliau, bet būtų  dar geriau, kad suprastumei, ką kranki. Tačiau varną Golių dabar prisimenu kitaip, prisimenu jausdamas, kad mano galios gyventi išsemtos. Būti — taip, galiu, dar būti nesunku, o gyventi? Nors prie darbo ir prakaitas pasirodo, ir nuovargis po kūną  skruzdėlynais pavaikšto, ir šioks toks darbas padaromas. Kartais net neblogai, tačiau vis jautriau suprantu, kad jis — man,  aš — jam nereikalingi. Įtariu, kad varnas Golius tokią žmogaus būtį vadina gyvenimu už kitą. Ir aš net savyje dėl to nesiginčiju. Netgi atsiminęs seną dainušką, paniūniuoju: viskas valdžiai, viskas tautai, o valstiečiui gryni  -autai. Šiaip sau. Kad linksmiau. O kai darbas nespartus, kai jis nesiseka, kai jis pats pradeda kristi iš rankų, irgi suprantu, kad taip dažniausia atsitinka, kai dirbi ne sau, dirbi kitam. 
    Taip, jau beveik pusė metų, kaip po 75. Ir nesunkiai susivokiu, kad per tiek savo gyvenimui skirtų metų žadėtos knygos nesuspėjau parašyti. Deja, nesuspėjau. 
   O  kodėl? Kas trukdė?   
   Rašyta. Bandyta. Popierių tiek prirašyta, kad Joninių laužą jais kūrenki. Jau tada, prieš  metus, kitus ir dar anksčiau. 

Va, jau vidurdienyje iš ligoninės grįžau. 
Nors, regis, ne ligotas, bet... 
o! šventas Jonai, nesupyk, 
norėčiau pakalbėti atvirai 
nepaisant kad 
galbūt tiktai dievai mane išgirs, 
kurie ne kur kitur, 
o irgi  — manyje.

Mačiau ligonių daug 
ir nieko — prie ligonių. 
Taip tuščia, kad atrodo ir manęs, 
prie jų atėjusio per daug.

   Apie ką aš čia, a? — suklūstu savyje. 
   Kai šitais žodžiais kalbėjau anksčiau, neatrodė, kad pasakyta ne taip. Žinojau, kad buvo sekmadienis, kai atėjau aplankyti ligonio. Dėl to, kad sekmadienis, jie, ligoniai, niekur nedingsta, o gydytojams — tai poilsio diena. Jų čia nedaug. Ateina budėti. Tuomet ligoninėje nepamačiau nė vieno.

Žiūriu į Cezarį,  
Jis žiūri į mane. 
Ką pasakyti tau, žmogau? 
Pasekti pasaką, 
kad po ligoninių sugrįžta tik sveiki 
ir ne mažiau, kaip šimtą nugyvena?

   Ne, nepasakiau taip. Ne todėl, kad Cezaris užsiima poezija: kuria, rašo, deklamuoja, kritikuoja, tašo iš  jos pasakų namelius, meluoja ir jau nesusivokia, kur teisybė, kur išmonė. Manau, kad tokios kategorijos publiką, pats prie jos šliedamasis, neblogai pažįstu: tai vis žmonės mažiausiai atsparūs dvasinei veikai. Pasikuisęs savo nešulyje, apčiupau ten 200 g talpos degtinės buteliuką.
   — Pabandysim, Cezari.  
   — Jau daugiau kaip pusmetis, kai —  anė, anė.
   — Suprantu, kad – ne?
   — Bala nematė. Šį kartą 10 lašų. Neatsimenu  net kada besusitikę.
   Cezariui reikalinga koja. Sveika, sava koja, kuri su juo kartu nuo jo atsiradimo pasaulyje. Koja išlikusi, bet Cezaris kalba apie ramentus ir vežimėlį.
    — Beje, — prisiminė, — o kur žadėtoji knyga? Dažniau apie ją pagalvodavau, negu tave, bet kažkodėl vis sapnais. Kur?
   — Ne knyga, Cezari, o knygelė. Mažytė. Ūgis —16,5 centimetrų, plotis – 12, 2. Tarp viršelių  įsispraudę 158 puslapiai.
   — Kalbėdavome apie knygą.  
   — Taigi, kad kalbėdavom, o ją reikia rašyti. Net ir nedidelę tokią. 
   — Ar kas trukdo? Beje, ačiū už 10 lašų. Ūpas praėjo, — pasakė Cezaris, – ir, nepalietęs lūpų mažo buteliuko kakliuku, sugražino degtinę atgal. 
   — O tu nekerštauk, nepyk. Beliko įveikti  pradžią, nepatikėti varnui  Goliui ir savo nuojautoms, nusigręžti nuo tiesos, kuri trukdo gyventi už save. Seniai irgi sugeba eiti į mūšį.  Sugeba, Cezari. Ar manai, kad  aš dar vieną kartą šitaip bjauriai meluoju? Bet svarbiausias dalykas, Cezari, kad mokausi sapnuoti atviromis akimis. Šitaip štai ir tu susapnuotas. Tai labai svarbu. Patikėk. Tai padeda viltis, kad šį kartą man pavyks.

Galbūt šį kartą man pavyks 
apglostyti ketinimus eilėraščių kalba, 
prie jų priglausti prozą 
ir savimi, kaip traukiniu, 
važiuoti, ūkti, gausti 
ir nemanyti, kad galiu nebūti, 
kai reikia  šitaip sunkiai vežti 
va  šitokį,
koksai esu...

Jis:
— Ligonių daug, 
o gydytojų — anė vieno.
Gal, pone, žinote 
kaip nukeliauti į Savęsp?

Aš:
Atrodo lyg žinau, bet gali būti
miražai mulkina akis ir vėl.